Mokymąsi vaikščioti galima laikyti procesu,kurio metu derinami laikysenos reikalavimai (kūno stabilizavimas siekiant neprarasti pusiausvyros) ir dinaminiai reikalavimai (dinaminių sąlygų,leidžiančių kūnui judėti į priekį, kūrimas).
Taigi, vaikščiojimą – kaip ir kitus motorinius gebėjimus – galima laikyti sistemų grupės (laikysenos, nugaros, raumenų, fizinės,jutiminės ir pažintinės) sąveika. Jo savybės iš vienos pusės priklauso nuo visų šių sistemų būklės, iš kitos pusės – nuo aplinkos sąlygų (grindų ar žemės paviršiaus, aplinkos objektų, batų ir t. t.), taip pat nuo vaiko patirties laikant kūno padėtį ir motorinių gebėjimų.